Sėkmė respublikiniame konkurse
IIga klasės moksleivė Meida Mitkutė išbandė savo jėgas respublikiniame konkurse „Mūsų kalbinis kultūrinis kraštovaizdis“ ir sulaukė džiugios žinios- tapo jo prizininke. Konkursą organizavo Lituanistų sambūris, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvių kalbos draugija. Meida džiaugiasi šauniais prizais, o mes – jos sėkme. Sveikiname ir didžiuojamės. Tikimės, kad ir jus sudomins gimnazistės rašinys ,,Lietuvių kalba- mano kalba“.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Kriščiūnienė
Lietuvių kalba – mano kalba
Šilčiausi mano prisiminimai iš vaikystės : už lango krentant lapams bei lietaus lašams sėdžiu šalia prosenelės, abi geriame arbatą, o ji pasakoja… Nutikimų daug, vienas už kitą įdomesnis, tad klausausi nepertraukdama. Istorija, kuri išliko su manimi ilgiausiai, dalinuosi su jumis.
Mano pažintis su Lietuva prasidėjo 1944 metais, kai Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą. Iki karo laiminga gyvenau vos pora žingsnių nuo Kijevo su mama ir dviem vyresniosiomis seserimis. Tuo metu buvau vos devynerių ir nelabai nutuokiau, kas vyksta aplink. Prasidėjus karui, seserų nebemačiau. Viena buvo ugniagesė, kita – seselė, tad joms teko atlikti savo pareigas ir gelbėti žmones. Namuose labai trūko tų dviejų balsų bei sielų, bet stengėmės palaikyti džiugią nuotaiką. Labai gerai prisimenu, kaip mama vakarais rašydavo joms laiškus, o vos tik gavusi atsakymą pasisodindavo mane šalia ir skaitydavo ištraukas iš seserų gyvenimo. Tai būdavo mano gražiausi vakarai. Praėjo keleri metai, retkarčiais vieną kitą laišką brūkštelėdavau ir pati.
Staiga vieną vakarą mus pasiekė žinia, kad išvykstame. Ankstyvą rytą su mama buvome įsodintos į traukinį, vykstantį Vokietijos link, bet dar sustojantį Lietuvoje. Nežinojau, ko tikėtis, labai bijojau. Nenorėjau palikti namų ir gimtinės, bet nieko negalėjau pakeisti. Keliavome visą dieną ir tik vėlyvą vakarą sustojome Ukmergėje. Visi turėjome išlipti. Aš nenustojau spaudusi mamos rankos. Aplink buvo tokia sumaištis ir grūstis, kad buvo sunku suvokti, kas dedasi. Bet, beveik stebuklas, mums pavyko iš ten išsprūsti. Ėmėme bėgti, kur akys veda, kol pasiekėme ūkį. Šeimininkas buvo toks sutrikęs, kai atvėręs duris išvydo nepažįstamą moterį su dukra stovinčias apsikabinusias, ieškančias prieglobsčio. Nieko nesakydamas jis stovėjo ir tik žiūrėjo į mus, bet galiausiai buvome pakviestos vidun. Ūkininkas buvo geras žmogus, suprato, kad bėgame nuo karo, priglaudė, o mes padėjome ūkyje. Tuo metu lietuviškai nesupratome nė kiek, juk visą savo gyvenimą praleidome Ukrainoje, tačiau žingsnelis po žingsnelio pramokome lietuviškai ir kalbėjome jau visai neblogai. Per tuos metus ne tik lietuvių kalba, bet ir pati Lietuva tapo artima mūsų širdžiai.
Pas ūkininką pragyvenome beveik metus, kol baigėsi karas. Išvykdamos padėkojom už svetingumą ir patraukėm į gimtinę. Nekantravau išvysti savo namus ir seseris, bet, parvykusi į savo kaimelį, pajutau, kaip dužo mano širdis. Ašarų pilnomis akimis ėjau pro griuvėsius ir vis tikėjausi išvysti mūsų gražų namelį, nepaliestą karo ugnies, deja…. Ten, kur anksčiau stovėjo prisiminimų kupinos sienos, dabar buvo tik griuvėsiai. Mamos ranka truputį atleido manąją ir mūsų akys susitiko. Tuo metu tai buvo skausmingiausias momentas mano gyvenime. Mama buvo labai liūdna, o jos akyse galėjau įžvelgti tik skausmą. Viena kita ašara nuriedėjo jos skruostu, bet kai pamatė, kad į ją žiūriu, jas nusibraukė, suspaudė mano ranką tvirčiau ir liūdnai nusišypsojo. Paskutinį kartą žvilgtelėjome į kaimelį, tiksliau, į tai, kas iš jo liko, ir patraukėme atgal į Lietuvą pas ūkininką.
Čia radome laišką iš seserų, pranešantį, jog jos buvo paskirtos dirbti Kaune. Labai džiaugiausi, kad vėl jas išvysiu. Ilgai nedelsdamos, susiruošėme į Kauną. Su seserimis buvau nesimačiusi šešerius metus, tad pagaliau pamatyti jų veidus buvo tokia laimė, kuri numalšina net sunkiausią skausmą. Kelis ilgus vakarus praleidome kalbėdamos apie išsiskyrimo metus ir lyg susipažinom iš naujo. Neilgai trukus pradėjau dirbti siuvimo fabrike. Tuomet man buvo septyniolika. Ir tada susipažinau su tavo proseneliu. Kaip ir mano šeima, taip ir jo bėgo iš Ukrainos karo vejami. Tuo buvome panašūs. Jis buvo labai mielas ir patrauklus, tikras džentelmenas. Gyvenome visai netoli vienas kito, tad susitikdavome net kelis kartus per savaitę ir kalbėdavomės iki nakties. Laikui bėgant, įsimylėjome ir susituokėm. Vedybiniais žiedais pasipuošę nutarėme grįžti į gimtinę ir čia kurti savo gyvenimą.
Dabar atrodo, kad laimė truko taip trumpai. Jis buvo mano pirmoji meilė, kartu pragyvenome aštuoniolika metų, gal atrodo ir labai daug, bet jie prabėgo per greitai. Tai buvo žmogus, kuris sušvelnino karo paliktas žaizdas, kuris pagelbėjo auginti mūsų dukrytę, tavo močiutę. Jis buvo žmogus, kuris man padėjo vėl atrasti džiaugsmą, bet kartu ir pajusti skausmą, nes po sunkios ligos teko jį palaidoti gimtinės žemėje.
Skausmo perverta širdimi vėl grįžau į Lietuvą, bet šį kartą turėjau savo dukrelę šalia. Pasiekusi Lietuvos žemę pasukau pas savo anytą. Kai išvykau į Ukrainą su jos sūnumi, ji liko čia ir man atrodė teisingiausia pirmiausia aplankyti ją bei supažindinti su anūkėle. Pas ją viešėjom keletą dienų, o paskui patraukėm pas maniškius. Šeimoje buvau apsupta meilės, bet labai ilgėjausi savo vyro, todėl dažnai aplankydavau anytą ir mes kalbėdavome apie jos sūnų. Vieną dieną ji supažindino mane su vyriškiu. Mano anyta buvo nuostabus žmogus, aš jai labai dėkinga už viską, ką ji dėl manęs padarė. Jos dėka aš vėl ištekėjau, dar kartą atradau meilę bei džiaugsmą.
Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei ne tas sustojimas Lietuvoje. Čia aš radau saugų prieglobstį, meilę ir šeimą. Lietuva tapo šalimi, į kurią vis grįždavau ir kurioje užauginau savo dukterį, anūkes ir net proanūkius, o lietuvių kalba dabar yra ne tik mano, bet ir mano giminės, šeimos kalba. Nepamiršk, kad visada turėsi namus Lietuvoje, o lietuvių kalbą saugok ir laikyk taip arti širdelės, kaip ir aš laikau. Tikiuosi, kad šioje šalyje būsi apsupta laimės ir meilės, kaip ir aš dabar esu.
Šio pasakojimo aš klausiausi daugiau nei prieš aštuonerius metus, bet net ir dabar, ypač lietingais rudens vakarais, atsisėdu prie stalo su puodeliu arbatos ir tarsi vėl girdžiu prosenelės balsą ir jaučiu jos šilumą. Tikiu, kad ji ramiai ilsisi žemėje, kurioje rado džiaugsmą, meilę ir prieglobstį, kuri jai tapo antrąja tėvyne.