Sveikiname respublikinio rašinių konkurso I vietos laimėtoją
IVga klasės mokinė Agnė Malinauskaitė respublikiniame rašinių konkurse ,,Gyvybė – dovana, branginkime ją” laimėjo I vietą. Konkurso organizatoriai- Panevėžio ,,Minties” gimnazija.
Anot organizatorių, ji puikiai atskleidė gyvybės sąsajas su kitomis svarbiausiomis vertybėmis originaliame, klausimus keliančiame rašinyje.
Gimnazistę ruošė mokytoja J. Kriščiūnienė.
Dalinamės gimnazistės rašiniu:
Kodėl svarbu saugoti sielos gyvybę?
Agnė Malinauskaitė
,,Būti ar nebūti?” Ko gero, žinomiausias klausimas, kada nors iškeltas literatūros kūrinyje. Tačiau Viljamas Šekspyras tikrai nebuvo pirmasis žmogus, kuriam ramybės nedavė pasirinkimas tarp gyvenimo ir nebūties. Nuo pat atsiradimo šioje žemėje žmogui buvo lemta mąstyti, mąstymas ir savęs suvokimas jį skatino ieškoti prasmės būtyje ir nuolatos lyginti gyvybę ir mirtį. Kai tik beprasmybė nusverdavo gyvenimo svarstykles, žmogų apnikdavo abejonės. Ta siaura linija tarp kartais savo lengvumu ir nežinomybe viliojančios pragaištingos prarajos ir aukštos gyvenimo uolos, į kurią kopti dažnai būna sunku ir skausminga. Gyvenimo siūlas, kuris visus veda į neišvengiamą pabaigą. Bet kiekviena pabaiga turi ir savo pradžią, nes viskas, kas baigiasi, kažkada prasidėjo.
Jeigu tikėsime, kad pačioje pradžioje buvo žodis, kuris paskui tapo kūnu ir galiausiai tobuliausiu kūriniu-žmogumi, turėsime sau pripažinti, kad visos gijos veda gyvybės link. Nes gyvybė yra apčiuopiama, materiali, pastovi ir negali kisti taip greitai kaip žodis ar mintis. Tai, kas gimsta mūsų galvose ir ten pasilieka, negali lygintis su tuo, kas išvysta šį pasaulį. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad pats mąstymas nekuria vertės, tačiau visi keliai turi kur nors vesti, todėl žmonės savo mintims suteikia pavidalą-rašo knygas, tapo paveikslus, kuria muziką, šoka ir kitaip įpučia gyvybės. ,,Gudri šneka kvailoj ausy užmiega”, – teigė žymusis anglų dramaturgas ,,Hamlete”, tačiau tai, kas tikra, gyva, jau nebegrįš atgal į minties būseną-tam, kas gimė, lemta gyventi.
Kad ir kaip būtų gaila, vien tik gimti žmogumi mūsų pasaulyje niekada nebuvo pakankama. Žmogiškoji prigimtis, turėjusi visus paversti lygiais, tapo ginklu, kuris, pažadinęs žmogaus troškimą valdyti ir dominuoti, sugriovė su užgimusia gyvybe atsineštą teisę vienodomis sąlygomis siekti daugiau. Tą akimirką, kai pirmasis žmogus pasijuto primus inter pares, dingo pati žmogiškumo esmė, gyvybė iš neįkainojamos dovanos tapo preke, turinčia savo kainą. Vieniems buvo lemta nešioti brangakmeniais spindinčią karūną, valdyti neaprėpiamus tolius, už juos buvo keršijama, už vieną gyvybę mokama tūkstančiais kitų nekaltų gyvybių. Kitų gyvastis ir būtis buvo nieko verta, žmogų buvo galima išmainyti į žirgą ar šunį, iškeisti į daiktą ar truputį maisto. Gladiatorių kovos, inkvizicija, baudžiava, vergovė-kiekvienas žmonijos amžius turėjo savo tamsiąją pusę. Žinoma, galime manyti, kad senovės žmogus buvo paklydęs, tačiau nepaneigsime ir to, kad visas praėjusių kartų palikimas, kurį dabar taip vertiname-antikos mąstytojų veikalai, įspūdingi senovės Romos imperijos miestai, Renesanso menininkų darbai, įstabi baroko architektūra ar stebėtinai pažangios Apšvietos idėjos, ėjo koja kojon su istorijos epizodais, kuriuos šiuolaikinis žmogus norėtų pamiršti. Greičiausiai, ir čia nereikėtų labai stebėtis-šie pavyzdžiai tik patvirtina seną kaip pasaulis tiesą, kad blogis, kaip ir gėris, slypi žmogaus viduje ir tarp jų verda amžina kova. Žmogus vystėsi ir tebesivysto visomis kryptimis, tad nenuostabu, kad ir tamsioji pažangos pusė neapsiribojo tik pačiais primityviausiais elementais. Net pats Mefistofelis, prabilęs Johano W. Gėtės lūpomis, teigia, jog ,,visam pasaulyje progresas, kultūra, taigi ir velniui išimties nėra”.
Bet galbūt reikėtų palikti istoriją senose dulkėtose knygose ir atsigręžti į šių dienų realybę. Praeities nepakeisime ir, nors mokytis iš savų klaidų yra naudingas įprotis, vis dėlto jose tikrai nerasime visų mums dabar reikalingų atsakymų. Iš pirmo žvilgsnio, šių dienų žmogaus gyvybės vertinimo lygis yra nepaprastai pakilęs ir dabar neabejotinai esame aukščiausiame iš kada nors buvusių taškų. Ar tai reiškia, kad dabar jau galime būti ramūs? Užsidėti lauro ar ąžuolo lapų vainikus, džiaugtis darna ir ramiai šildytis tariamos lygybės saulės atokaitoje? Visuomenė šiuo kausimu susiskaldžiusi į dvi stovyklas-vieni teigia, kad jau užteks skųstis, nes ir taip gyvename beveik kaip meduje, kiti sako, kad dar yra daug neišspręstų problemų, todėl turime toliau dirbti ir negalime atsipalaiduoti. Tiesa turbūt, kaip ir visada, slypi kažkur per vidurį. Taip, XXI amžiaus žmogus, gyvenantis vakarietiškoje valstybėje, greičiausiai retai susimąsto, kad jo ar kaimyno gyvybė yra menkavertė. Ir jis yra teisus. Šiuolaikiniame pasaulyje nebėra vergovės, kraujo keršto, o karinių konfliktų visomis priemonėmis stengiamasi išvengti. Gyvybė pagaliau tapo svarbi. Tik ar tai reiškia, kad žmogaus viduje nebėra to destruktyvaus potraukio valdyti ir užkariauti? Deja, tenka pripažinti, kad, net ir būdami labai pažangūs, išliekame įkalinti tūkstantmečių senumo spąstuose savo mintyse. Žmogaus prigimtis nepasikeitė. ,,Kaip sunku, pažinus žmones, neniekinti jų”,-sakė Marija Pečkauskaitė. Taip, dabar mes gyvename demokratinėje valstybėje, džiaugiamės laisve bei nepriklausomybe ir patys sprendžiame, kur link sukti šalies vairą. Bet gyvybę vis dar suprantame kaip labai apribotą subjektą. Gydome kūno ligas ir džiaugiamės vis ilgėjančia gyvenimo trukme, tačiau nepastebime tų, kurie yra gyvi kūnu, bet vystantys siela. Ar galime iš tiesų sakyti, kad vertiname gyvybę, jei dalis mūsų visuomenės tūno šešėlyje? Diskriminacija ir neapykanta-tai šio amžiaus neganda, kankinanti visus ir kiekvieną atskirai. Kažkam ,,nepasisekė” gimti moterimi, kažkas kenčia, nes neatitinka ,,mačo” įvaizdžio, vienas storas, o ji-visiška ,,lenta”, tavo odos spalva netenkina praeivio, o jis (o, ne!) myli jį! Paradoksas, kad individualizmo eroje mes labiausiai norime niveliuoti. Kai spraudžiame žmogų į savo sukaltus rėmus, net ir norėdami jam gero iš tiesų tik žudome jo savitumą, žudome jo sielos gyvybę. Didžiausia dovana, kurią gauname gimdami, yra laisvė būti savimi. Todėl neturėtume galvoti, kad žinome geriausio gyvenimo receptą, tinkantį visiems, nes, kaip teigė jau minėtas Elžbietos epochos rašytojas, ,,Pažinti ką nors iki galo-reikštų pažinti patį save”, o tai, pripažinkime, sekasi ne kiekvienam.
Vadinasi, viskas blogai? Ne, viskas procese. Žmonių pasaulis-nepaliaujamas tobulėjimas. Galbūt ne visiems mums, gyvenantiems dabar, taip atrodo, tačiau kaip mes atsigręžę matome pažangą, taip kada nors mūsų palikuonys vertins ir mus. Juk nereikėtų jų nuvilti, tiesa? Ir nors Don Kichotui nepavyko pataisyti pasaulio, kas žino, gal mums pavyks? Todėl, ko gero, nereikėtų nukabinti nosies ir pasiduoti, nes ,,pati tamsiausia valanda būna prieš aušrą.” (Paulo Coelho)