UGNĖ, VERONIKA IR PETRAS KARVELIAI
Noreikiškių-Karvelių dvaras
Šis dvaras yra maždaug už 2,5 km į pietryčius nuo mūsų gimnazijos. 1897 m. jis pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. 1926 m. dvarą su 80 ha žemės įsigijo Petras Karvelis, Ugnės tėvas, kuris pertvarkė dvarą taip, kaip jį matome šiandien. Iki 1940 m. tai buvo vienas moderniausių ir pelningiausių ūkių Lietuvoje, kuriame buvo auginami mėsiniai galvijai, sėkliniai augalai, daržovės, javai. Ūkio produkcija buvo sėkmingai prekiaujama užsienyje.
Dvare vyko aktyvus visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Čia rinkdavosi visas to meto laikinosios sostinės kultūros, meno ir politikos elitas, kuriuos svetingai priimdavo Veronika Bakšytė-Karvelienė. Dvare taip pat svečiuodavosi Karvelių šeimos globojami kelių korporacijų studentai.
Veronika Bakšytė-Karvelienė
Ugnės mama gimė 1898 m. Utenos apskrityje. 1929 m. Karaliaučiaus universitete ji įgijo filosofijos mokslų daktarės laipsnį. Mokėjo keturias užsienio kalbas, įvairiomis temomis rašė straipsnius žurnalams „Moteris“ ir „Vaidilutė“. Laikinojoje sostinėje dalyvavo Kalinių globos, Mergaičių globos, Motinos ir vaiko draugijose. Tiek Lietuvoje, tiek emigracijoje prisidėjo prie katalikiškos veiklos. Už nuopelnus Katalikų akcijai tuometinis popiežius Pijus XII Veroniką Bakšytę-Karvelienę apdovanojo ordinu „Pro Ecclezia et Pontifike“. Gimnazijos muziejuje galima pamatyti nuotrauką, darytą apdovanojimo Vatikane metu. V. Bakšytė-Karvelienė mirė 1952 m., palaidota Strasbūre.
Pirmoje eilėje: Petras Karvelis (pirmas iš kairės) ir Veronika Bakšytė – Karvelienė (pirma iš dešinės)
Petras Karvelis
Ugnės tėvas gimė 1897 m. Marijampolės apskrityje. 1923 m. Vroclavo universitete įgijo mokslų daktaro laipsnį. Tokios daugiaplanės ir įvairiapusės asmenybės susiformuoja retai: Petras Karvelis buvo ne tik puikus ūkininkas savo dvare, bet ir sumanus politikas – I-ojo, II-ojo ir III-ojo Seimo narys, vyriausybės narys, dirbęs finansų ministro Leono Bistro ir Augustino Voldemaro ministrų kabinetuose. Buvo tapęs Žemės ūkio banko valdytoju. Jo iniciatyva įsteigtos „Lietmedžio“, „Žaibo“ ir „Inkaro“ bendrovės. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, žinomas kaip aktyvus krikščionis demokratas ir ateitininkas.
Gyvendamas išeivijoje, nemažai prisidėjo prie VLIK’o (Vyriausio Lietuvos išlaisvinimo komiteto) veiklos. Mirė 1976 m., palaidotas Baden-Badene.
Ugnė Karvelis
Vienintelė garsios šeimos dukra gimė 1935 m. birželio 13 d. Noreikiškių-Karvelių dvare. Apie dvare praleistus laimingus savo vaikystės metus ir karo laikotarpį Ugnė vėliau parašė knygą „Traukinių daugiau nebus“. Sovietams okupavus Lietuvą, Ugnė su tėvais emigravo į Vokietiją, ten mokėsi privačioje vienuolių mokykloje. Karo metu, grįžus į Lietuvą, Ugnė mokslą tęsė Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Po karo, šeimai atsidūrus DP stovykloje Vokietijoje, Ugnė lankė prancūzų gimnaziją Tiubingene, vėliau Paryžiaus Sorbonos universitete studijavo politikos mokslus ir literatūrą. Gyvendama Niujorke, mokėsi Kolumbijos universitete ekonomikos ir istorijos.
Po studijų Ugnė apsigyveno Paryžiuje, kur dirbo žurnale “LEkspress“ tarptautinių reikalų skyriuje, leidykloje „Editions Gallimard“ Lotynų Amerikos, Ispanijos, Portugalijos ir Rytų Europos literatūros skyrių vadove. Paryžiaus radijuje vedė kultūros laidas. Ugnė gerai pažinojo Čilės prezidentą Salvatorą Aljendę ir artimai bendravo su Fideliu Kastro, kuris už nuopelnus, populiarinant Kubos literatūrą, apdovanojo ją ordinu. Nuolat būdama šių kraštų literatūros elito gretose, Ugnė sutiko ir savo gyvenimo didžiąją meilę – argentiniečių rašytoją Chulio Kortazarą. Mokėdama anglų, prancūzų, vokiečių ir ispanų kalbas, ji vertė šių šalių rašytojų kūrinius.
1976 m. Ugnė vėl atvyko į Lietuvą. Tai tebuvo trumpas, dviejų dienų tarnybinis vizitas. Ilgesniam laikui ji atvažiavo 1988 m., kada Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis ir Atgimimas. Sekdama tų dienų įvykius, sugalvojo sukurti dokumentinius filmus apie dainuojančią Lietuvos kovą už nepriklausomybę. Šį projektą sėkmingai įvykdė su kauniečiu režisieriumi Henriku Gulbinu. Siekdama supažindinti Vakarų skaitytojus su lietuvių literatūra, Ugnė išvertė K. Donelaičio, Maironio, J. Aisčio, S. Neries, V. Mykolaičio-Putino ir B. Sruogos kūrinius. 1991-1992 m. jos organizuotam Baltų kultūros sezonui Paryžiuje Ugnė išvertė ir pristatė J. Marcinkevičiaus, S. Gedos, R. Gavelio, M. Martinaičio, B. Vilimaitės, G. Patacko, A. A. Jonyno, S. T. Kondrato ir J. Ivanauskaitės kūrybą.
Lietuvai tapus nepriklausoma, Ugnė aktyviai įsijungė į UNESCO veiklą. 1994 m. jos iniciatyva į UNESCO kultūrinį paveldą įtrauktas Vilniaus senamiestis. 1995 m. tuometinis Lietuvos prezidentas A. Brazauskas patvirtino Ugnę Karvelis Lietuvos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore prie UNESCO. 2000 m. ambasadorės dėka į UNESCO paveldą įtraukiama ir Kuršių Nerija, o 2001 m. – Lietuvos kryždirbystė, kaip nematerialus paveldas. Už nuopelnus Lietuvai prezidentas V. Adamkus 2001 m. apdovanojo Ugnę Gedimino ketvirto laipsnio kryžiaus ordinu. Tais pačiais metais jai buvo suteiktas Lietuvos „Metų Moteris“ vardas.
2002 m. kovo 4 d. Ugnė mirė savo namuose, Paryžiuje. Pagal jos valią jos kūnas buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti virš Baltijos jūros.
2005 m., įgavus gimnazijos statusą, Noreikiškių vidurinei mokyklai buvo suteiktas Ugnės Karvelis vardas.